Briuselio kopūstai

Foto iš čia http://www.flickr.com/photos/saigneurdeguerre/5466155982/in/photostream/ 






















Ką daryti, jei pastebėjote, kad iš kišenės dingo piniginė su visom banko kortelėm ir asmens dokumentais arba kažkoks niekšas nuo baro kėdės nušvilpė ten kabėjusią rankinę su namų raktais, ta pačia pinigine, telefonu ir dar keliomis mielomis smulkmenomis? Na, galima išvardinti kelis Jums žinomus keiksmažodžius ir tada pult blaškytis ir karštligiškai žvalgytis aplinkui, galima, išvardinus tuos pačius keiksmažodžius, kreiptis pagalbos į kavinės administratorių ir dar galima praleisti momentą su keiksmažodžiais, pasidairyti dėl viso pikto po stalu - ar rankinė, jai vienai suprantamu būdu, neatsidūrė ten, tada kreiptis į kavinės administratorių, kad jis užrašytų jūsų prie staliuko praleistą laiką (jie šitai gali nustatyti pagal pirmo priimto užsakymo laiką). Taip pat dar galima paklausti, ar kavinėje yra įtaisytos stebėjimo kameros - ši informacija gali praversti policijai.

Iš savo vakarykštės patirties galiu pasakyti, kad trečias variantas yra efektyviausias. Taigi, užsirašot tikslų kavinės pavadinimą ir adresą, savo joje praleistą laiką ir drožiat iki artimiausios policijos nuovados (adreso galite pasiteirauti toje pačioje kavinėje). Ten budinčiam policininkui  pasipasakojat apie savo nesėkmę (labai jo nenustebindami, nes Briuselyje per parą įvyksta daugiau kaip tūkstantis smukių vagysčių ir įsilaužimų), užpildot pranešimo apie vagystę formą (ją galite pildyti vietoje, galite - ir namuose, o vėliau atnešti į tą pačią nuovadą). Tada policija išduos antspauduotą pažymos apie pradėtą bylą kopiją bei pažymą ambasadai apie tai, kad Jūsų dokumentai buvo pavogti. Su šia pažyma keliaujate į  ambasadą, kur vėl pasisakote, kad jus apvogė ir gaunate užpildyti dvi formas: pranešimo apie prarastą asmens dokumentą ir prašymą pripažinti negaliojančiu prarastą vairuotojo pažymėjimą. Paliekate ambasadoje ir policijos išduotos pažymos bei asmens dokumento (jei turite kokį kitą - pvz., pavogė Jūsų ID kortelę, bet dar liko pasas) kopijas. O toliau jau ambasada rūpinasi Lietuvos atsakingoms institucijoms pranešti apie prarastus dokumentus.

- Jei praradote asmens dokumentą, su kuriuo turėjo artimiausiu metu keliauti (ir jis jau buvo įrašytas registruojantis skrydžiui), tuomet skrydžių bendrovę reikalinga telefonu informuoti apie pasikeitusį asmens dokumento tipą ir numerį (ir jei neklystų, ambasada tokiu atveju išrašo atitinkamą pažymą).

- Jei praradote asmens dokumentą, o Jums reikia grįžti į Lietuvą - ambasada išduoda kelionei į Lietuvą skirtą laikiną asmens tapatybę liudijantį dokumentą - asmens grįžimo pažymėjimą, kuris galioja 15 dienų nuo išdavimo.

- Jei praradote asmens dokumentą ir esate registruoti Belgijoje, naują dokumentą galite užsisakyti per ambasadą.

- Jei praradote asmens dokumentą ir esate registruoti Lietuvoje, bet gyvenate Belgijoje, užsisakyti naują dokumentą galite tik Lietuvoje.

- Jei praradote Belgijos karalystės išduotą asmens dokumentą, jį galite užblokuoti paskambinę DOCSTOP telefonu 00800 2123 2123

- Jei praradote vairuotojo pažymėjimą, bet Jums reikia automobiliu grįžti į Lietuvą - ambasada išduos konsulinę pažymą, skirtą grįžimui į Lietuvą. Ši pažyma galioja 30 dienų nuo išdavimo dienos.

Kitas svarbus dalykas - kuo greičiau pasistenkite užblokuoti visų pavogtas banko, internetinės bankininkystės, degalų ir visas kitas korteles, kuriomis pasinaudoję, taip vadinamieji, tretieji asmenys gali Jums pridaryti finansinių nuostolių. Visas Belgijoje išduotas banko korteles galite užblokuoti paskambinę CARDSTOP telefonu +32 70 344 344


Policija
Briuselio policijos nuovadų adresai, telefonų numeriai;
Briuselio policijos internetinė svetainė;
Pagalbos telefonų numeriai;
Jei patyrėte agresiją, galite kreiptis į pagalbos aukoms centrą.
Visoje Europos Sąjungoje galiojantis pagalbos telefonas 112

Ambasada
Adresas: rue Belliard 41-43, 1040 Bruxelles
Telefono numeris: +32  2401 98 95
Darbo laikas: I-IV 9.00-18.00, V 9.00-16.45; pietų pertrauka 13.00-14.00

Taip pat veikia vieninga konsulinės pagalbos teikimo sistema visose LR ambasadose, t.y. jeigu jums reikia skubios konsulinės pagalbos skambinkite telefonu (Lietuvoje): +370 5 236 2400 – darbo dienomis 8.00-21.00 val., švenčių ir poilsio dienomis: 8.00-17.00 val.

Taigi, saugokite savo daiktus, nesinešiokit su savimi didelės grynų pinigų sumos ir atminkite taiklią lietuvišką patarlę - ir gudri višta užpakalį susidilgina :)

P.S. O mane vakar apvogė prie Merodes metro esančioje kavinėje "La Terrasse". Pasikabinau rankinę ant kedėt atkaltės, uždengiau striuke ir pasinėriau į malonius pašnekesius ir diskusijas. Pradėjus stirti užsimečiau ant pečių striukę, o rankinę - palikau... To skrybėle pasidengusiai žmogystai ir užteko, kad praeidama pro šalį nusineštų mano numylėtą "Desigual" rankinę. Laimei, nieko joje daug nebuvo, neskaitant grynųjų pinigų išalkusią piniginę su kortelėm ir nuostabiuoju USB raktu-kortele, su įrašytomis pernykštėmis spalvingų Velykų akimirkomis ant Verpetkalnio, namų raktai, krūva tušinukų ir metro bilietas su neišnaudotais keturiais kartais - tai ir bus didžiausias tų niekšų grobis.

P.P.S. Įvertinusi pasekmes, matau ir pliusą - gavau progą su policija pašnekėti prancūziškai :)

P.P.P.S. Kai kada nors būsiu labai garsi asmenybė ir mano gyvenimą tyrinės archyvų knisliai, jie tikrai atras Briuselio policijos bylą apie mano pavogtą rankinę ir dokumentus. Ir galės patenkinti konstatuoti, kad matyt ta garsi asmenybė buvo retkarčiais požioplė ir mėgdavo pavasario pavakariais su vyru ir draugais (ačiū Jiems už palydą iki nuovados!) sėdėti lauko kavinėse.

Na, paskutinis P.P.P.P.S. Policijos pareigūnai puikiai kalba angliškai :) o kavinės administratorius paslaugiai ir su užuojauta suteikė visą informaciją apie mūsų apsilankymą. Et, greičiausiai, kad ne šiaip sau ten tos kameros įtaisytos :) Na, bet c'est la vie ir always look on the bright side of life ;)

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.



Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".
Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūrosTačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 
Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.



Pasičiupę pakeliui po kebabą (prašau nesijuokti, Briuselyje šis "egzotiškas" maistas žymiai skanesnis nei siūlomas Lietuvoje - bent jau tiek, kiek teko ragaut) ir nukulniavom į netoliese (Wolvengracht 38 Fossé aux Loups) esantį "Sterling Book". Prisipažinsiu, kad šitas man patinka mažiausiai. Ir ne dėl knygų pasiūlos, kuri tikrai nėra menkesnė nei "Waterstones", bet dėl interjero - jau toks griežtas ir šaltas, kad taip ir norisi patraukti toliau link... šarman  "Tropismes".





















Į knygyną, kuris neretai  pavadinamas vienu iš gražiausių knygynų Europoje. Nedidelis "Tropismes" įsikūręs šalia Grand Place esančiose karališkosiose Saint-Hubert galerijose, atšakoje pavadintoje princų vardu - Galerie des Princes 11.



Šiame knygyne prekiaujama beveik vien tik knygomis prancūzų kalba, bet už tai pasirinkimas ir knygų įvairovė - stulbinanti - patenkintų net atkakliausią knygų žiurkę. Na, bet ne tik knygose esmė, pažiūrėkit, kokiose patalpose įsikūręs šis knygynas: auksuotais vijoklių lapais apvytos ketaus kolonos, įmantriai raštuoti palubės karnizai, iki begalybės veidrodžiuose išsitęsianti knygyno erdvė, keli minkšti aksominiai krėslai ir jaukią šviesą skleidžiančios skaitymo lempos... nesinori nė kojos kelti lauk iš šios veidrodžių karalystės...

Kai lankysitės Briuselyje ir žygiuosit dailiomis Saint-Hubert galerijos promenadomis, priėję princų galeriją - užsukite ir paėję kelis žingsnius - rasite šį nerealų knygyną, primenantį Hario Poterio istorijas, pasakas apie paslaptingus miesto nuotykius ir prabangiai baugius filmus apie veidrodžių ir knygų karalystes.

P.S. Kitą kartą papasakosiu apie į gražiausių pasaulio knygynų dvidešimtuką patekusį "Cook&Book".

Šeštadienį visu garsu nušurmuliavo Belgijos gėjų paradas, sutraukęs daugiau kaip 50 000 dalyvių ir minias žioplių: palaikančių, smalsių, pašaipių, bet nei vieno nematėm atėjusio tam, kad išreikštų protestą ir neapykantą. Nors pastarųjų sekuliarioje ir gana liberalioje Belgijos visuomenėje, pasirodo, irgi netrūksta - iš homofobiškų paskatų buvo nužudytas homoseksualus vyras Ihsane'as Jarfi's, kurio atminimą tylos minute pagerbė visa spalvinga minia. Po jos sekė vieningas šūksnis prieš homofobiją.



Parado platformas lydėjo dydžiai garsi muzika, dėl kurios, tikriausiai, nebūtų buvę gėda ir Paryžiaus techno paradui. 


Vienas paskui kitą traukę vilkikai ir išmoningai papuošti autobusėliai plyšojo populiarias gėjų daineles, šiandieninius šokių aikštelių hitus ir kitokius tra lia lia bum. Kojos pačios kilnojosi, net šalimais stovėjusį gerokai pagyvenusi moters smagiai kraipė klubus ir į taktą linksėjo galva. Tai jau kalbėti apie mus ;)

Prisipažinsiu, kad nudžiugino pozityvi eitynių atmosfera, smagia nusiteikę dalyviai ir vaizdų ištroškę smalsuoliai. 




Mano šių metų parado favoritas - indiškai persirengusių vyrų grupės smaragdinė dievybė. Gražių bruožų žmogus su dailiu grimu ;) Ar gi ne žavus?




Sunkiai kažką panašaus įsivaizduoju Vilniaus Gedimino prospekte. Juk pirmos ir kol kas paskutinės eitynės labiau priminė "Bėgangtį taikinį", o ne linksmo vienminčių ir bendro likimo žmonių būrio žingsniavimą. Gal ne todėl, kad dalis mūsų visuomenės nėra tolerantiška (turiu mintyje daug platesnius netolerancijos barus, apimančius visus, kurie yra kitokie: ir kitataučiai, ir kitaip valgantys, ir kitaip gyvenantys, ir kitaip besirengiantys, ir t.t.), bet gal todėl, kad toji didesnioji visuomenės dalis negali susilaikyti nepareiškus nuomonės, kuri paprastai balansuoja tarp aštraus "ne" arba karšto "taip". 







Nenoriu daug čia mąstenti ir filosofinti. Nei apie išmoktą ar įgimtą toleranciją, nei apie tai, kodėl maskulinistinė visuomenė vis tiek yra homofobiška, nei apie jos pačios susikurtus užribius, kur stengiasi nustumti visus tuos kitus ir kitokius, kuriems priskiria visas blogiausias asmenines ir socialines savybes - nuo smirdančių kojinių iki kūdikių kraujo nuleidinėjo. Todėl, pabaigai pasidalinsiu maloniu akiai vaizdu: saulelei traukiant vakarop, mieste prasilenkėm su nuostabia pagyvenusių, pradėjusių žilti, trumpai nusikirpusių moterų pora. Tarpusavyje labai panašios, drąsios ir šiek tiek romantiškos. Atrodytų, kad taip paprastai, jaukiai ir kasdieniškai...


Na, ir jau visai visai pabaigai - judantys vaizdai iš įvykio vietos:

Europos Parlamentas suprantamaiBūna kartais (ar net dažniau nei kartais) - išsirenki muziejų, nusiperki bilietą ir... nusivili. Ne todėl, kad būtų gaila pinigų ar laiko. Pasidaro baisiai gailu dėl įsikerojusios idėjų ir kūrybiškumo krizės. Briuselyje mus labai stipriai nuliūdino Komiksų muziejus, nes toks jau senamadiškas, kad jo negelbėja nė be proto patrauklus objektas. Tai ką geriausio galima padaryti su komiksais - tai jau padarė Herge muziejus Leuven-la-Neuve, o Briuselio komiksų muziejus liko kažkur toli už nugaros. Nemažiau nuvylė ir Armijos muziejaus stiklinės spintos, prikimštos dūlėti pradėjusių kariškų mundurų. Bet šis muziejus turi tris didelius privalumus - lėktuvų angarą, kuriame galima įsiropšti net kelis didžiapilvius lėktuvus, Pirmojo Pasaulinio karo tankus, į kurių vidų galima pažiūrėti pro skaidraus plastiko langelį ir galiausiai - šis muziejus yra nemokamas. Štai taip. Lietuvoje tų nusivylimų buvo patirta daugiau. Žiemą, beviešėdami Nidoje, nusprendėm užsukti į Tomo Mano namelį... Ir šioje vietoje tritaškis yra geriausia, ką galima parašyti. Aš tikrai nuoširdžiai nesuvokiu, ką ten randa tie vokiečiai, kuriuos ten tuntais veža. Nors gal jie turi vieną pranašumą prieš mus - gali perskaityti vokiškų laikraščių iškarpas, kuriose aprašyta Tomo Mano kelionė į Nida. Ir už tas iškarpas reikia mokėti tris litus.

ES plėtra 2004 m. 

































Pradėjau kaip kokia megzta beretė nuo bambėjimų. Yra pas mus ir daug gerų bei patrauklių muziejų: energetikos, pinigų, NDG, ČDM, etnokosmologijos ir t.t. Nevardinsiu juk dabar čia visų, patys žinote, o jei nežinote, tai bent į pirmuosiuose, čia paminėtuose, apsilankykit - pažadu - nustebsit, kad mūsuose tokių muziejų esamą :)

Be galo smagu, kai ekranai prabyla tavo gimtąja kalba
Kas domina? Spausk ir tu bus atsakyta.Tai taip, pradėjau nuo blogųjų pavyzdžių, o norėjau pagirti vakar aplankytą Parlamentarium'ą. Stačiai nuostabu, kaip tokį nuobodų dalyką kaip ES istorija, galima pateikti šitaip nežmoniškai patraukliai. Aš dar šiek tiek tramdžiau emocijas, bet mano miela bičiulė Erika aikčiojo nuo įėjimo iki suvenyrų parduotuvės. Ir tikrai verta.

Istorijos juostoje ir Lietuva
Ekspozicijoms panaudotos tikriausiai moderniausios technologijos. Lietimui jautrūs ekranai jau seniai nieko nestebina, bet kai tas ekranas, jį aktyvavus audiogidu, prabyla tavo gimtąja kalba, kai gali su juo daryti ką nori - didinti, mažinti, pasirinkti titrus peržiūrėti fotografijas ir vaizdo medžiagą - jau šiokį tokį įspūdį padaro.



Arba 200 kv. metrų ploto interaktyvus Europos Sąjungos žemėlapis, po kurį gali stumdyti kompaktiškus terminalus ir juose peržiūrėti vaizdo klipus apie pasirinktą miestą (Lietuvos žemėlapyje pažymėti Šeštokai (pristatoma "Railbatica") ir Vilnius (lygių galimybių institutas ir jo veikla).



Šalia - svetainė suįvairiais minkštasuoliais ir krėslais, kuriuose įsitaisius galima susipažinti su keliolika europiečių bei išklausyti jų pasakojimus apie tai, kaip ES pakeitė jų gyvenimus (na, propaganda, bet stilingai pateikta :)).


Toliau - EP struktūra. Susiradus terminale norimą parlamento narį galima jam nusiųsti linkėjimų, pastabą, klausimą ir pan. ir anas savo pašto dėžutėje juos iškart ras.

Tiesiai iš muziejaus galima išsiųsti laišką pasirinktam EP nariui
Įrengti terminalai ir regos negalią turintiems lankytojams
Prieš išeinant - saikinga ekspozicija apie Parlamentarium'o kūrimą - nuo idėjų iki įgyvendinimo.




Nesakau, kad eikit būtinai ir žiūrėkit, bet jei eisit pro šalį - pasinaudokit galimybe. Muziejus nemokamas ir tikrai vertas visų jame praleistų minučių. Vakar dar spėjau pagalvoti, kad tai turėtų būti pirma stažuotojų stotelė Briuselyje - visa istorija, šiandiena ir rytojaus planai sukramtyti ir pateikti paauksuotoj lėkštutėj. Tereikia ant kaklo pakabintu audiogidu aktyvuoti ekraną. Gidai pritaikyti ir vaikams (jiems taip pat yra atskiri aktyvavimo kodai šalia informacinių stendų). Taip pat pasirūpinta ir klausos negalią turinčių lankytojų poreikiais - audiogiduose įdiegta speciali programinė įranga, o šalia terminalų - specialūs aktyvavimo kodai.

Muziejaus darbo laikas:Pirmadienis   13.00-18.00Antradienis    09.00-20.00Trečiadienis   09.00-20.00Ketvirtadienis 09.00-18.00Penktadienis   09.00-18.00Šeštadienis     10.00-17.00Sekmadienis   10.00-17.00
O čia rasite visą informaciją lietuvių klaba apie muziejų, jo ekspozicijas bei jo lankymą.

Jau seniai norėjau pasigirti, kad pirmą kartą, patekau į garbės lentą. Na, gerai, truputį persūdau. Tiksliau - buvau atspausdinta ant "L'Alliance Française" sienos. Mano vardas, taip vardas. Bet mano :)

Prieš  "L'Alliance Française" persikraustant į naujas patalpas vyko tokia kaip ir loterija - kas norėjo, tas galėjo ant lapelių užrašyti savo vardą, gimtą miestą ir šalį ir įmesti tą lapelį į specialią dėžutę. Ai, ėmiau ir užrašiau, nors nelabi tikėjausi, kad ims mane ir ištrauks. Tai užrašiau, įmečiau ir pamiršau.


Ir štai, vieną dieną ateina mano grupiokė vokietė Ilona ir sako: "Ar matei, kad Tavo ir mano vardai užrašyti ant sienos šalia registratūros?". "Tikrai?! Dar nemačiau" - sakau ir per pertrauką pirmu taikymu nulėkiau patikrinti. Ir gi tikrai taip, kaip ji sakė - beveik pačioje garbingiausioje vietoje užrašyta aš: "Rūta (Kaunas, Lituanie)". Tad bent iki tol, kol  "L'Alliance Française" pakeis patalpų dizainą - mane rasite pirmame aukšte, šalia registratorių.

Smagu :) Jaučiuosi beveik kaip ambasadorė :)

Grįžtu šiandien namo po prancūzų pamokos, o gi matau, kad jau iš tolo prie posūkio į mūsų gatvelę švyturiuoja policijos automobiliai, akis spigina ryškios vandentiekio tarnybos ir kumunalininkų liemenės. WTF? Priėjus radau visai solidžią žmonių minią ir dar tiek pat ryškiaspalvių miesto gelbėtojų, o liūdniausia buvo tai, kad radau... užtvertą gatvę ir praradau galimybę patekti namo :(


Jaunas ir gražus policininkas paklausė, kuris iš atkirstų namų yra mano. Tada skėstelėjo rankomis ir pažadėjo, kad kai baigs darbus - mane įleis namo. Na, ačiū, o kada?


Atlikus pareigas parduotuvėje ir valykloje nusprendžiau išbandyti savo laimę. Ir nebūtų penktadienis - ėmė ir pasisekė. Prasmukau pro akinančiai geltonas ir morkines liemenes ir pagaliau su visais maišais parsiradau namo.


Nusispyriau batus ir prie lango - gi cekava, kas nutiko. O pasirodo, kad mūsų gatve važiavęs sunkiasvoris vilkikas (convoi exceptionnel) perlaužė asfaltą ir įsmuko į atsivėrusią duobę. Kažkaip jis tos duobės atsikratė ir sau ramiai nuburzgė savais keliais.



Duobė liko ir ją rūpintis ėmė visos antžeminės ir požeminės Etterbeek'o tarnybos.


Atskubėjo patikrinti komunikacijų, atvežė priekabą tvorelių, sumontavo atitvarą ir pasilinkėję venas kitam "bon week-end" išsiskirstė kas kur sau.


Dabar vis privažiuoja koks vienas kitas žurnalistas, nufotografuoja mūsų duobę ir išvažiuoja rengti reportažo. O aš vis tiek juos aplenkiau :)


Kai kitą, kartą mūsų gatvėje pramuš skylę, reikės pasidomėti kam galėčiau parduoti nuotraukas ;)))

Buvo vienas iš rytų, kai anksti ryte prižadino katinas. Niekaip po to nebegalėjau naujai įsliuogti į šiltas miego duknas, tad pravėriau langą ir įsileidau į kambarį šiek tiek ankstyvo pavasarinio ryto. Nustebau, jei ne retkarčiais kažkur toli praburzgiantis automobilis, miestas būtų pilnut pilnutėlis paukščių čiulbesio. Ne tik to vieno sparnuočio, kuris garsiai cirpauja po mūsų langu, bet ir viso jam atliepiančio paukščių choro.

Mūsų Leopoldas Lambikas I prieš savaitę pakeitė savo vyrišką tapatybę į šiek tiek aplinkai abejingesnę skardžiabalsio Farinelio. Taip aš jį retkarčiais pravardžiuoju prisiminus paskutinį dainininką kastratą Farinelli. Mat mūsiškis kastratas lygiai taip pat skardžiai miaukia, kiauksi, miauksi ir leidžia visus katinui kitus įmanomus garsus, kaip ir XVIII a.  Artėjant TAI dienai vis labiau kankino kaltės jausmas ir noras persigalvoti, bet... kai nepraėjus nė savaitei po paskutinio karto stojo dvi su trupučių savaitės trukusios nepažintos meilės paieškos... išgaravo man visos abejonės. Šešiolika nemigo naktų daro savo. Tikriausiai, kai viskas baigėsi, lengviau atsipūtė ir kaimynai, nes nuo naktinių beviltiškų "miiiiaaaaaauuuuuuu", "myyyyyaaaaaaaaaaaaaaaaauuuuuuuuuuuuu" "miaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaau" skambėjo visas namas. Ir paguosti tu jo negali, ir užglostomas nesiduoda, o ir pasigauti sudėtinga, kai jis, atsispyręs į gartraukį, užšokdavo ant virtuvės spintelių ir ten, pasak Nerijaus, traukdavo savo hormonizuotą liaudies dainą  "Oi norėjau, norėjau"... Tai galit įsivaizduoti, kas dėjosi paskutinę naktį, kai aprimusius katiniškus hormonus pakeitė neištveriamas alkis ir negalėjimas suvokti, kodėl jam neduodama ėsti. Tiesiog piktas ir beviltiškas "Miaaaaaauu!" iš didžiosios "M".

Vis tiek išaušus nemiegotam penktadienio rytui pasidarė gaila alkano ir nusikamavusio katino, bet... Atvykusius į veterinarijos kliniką pasitiko pagyvenęs registratorius, kuris pasiteiravo, ar tai Leopoldas atvyko pas gydytoją ir geranoriškai kilnojo antakius, kol aš savo nemiegojusiose smegenyse pagaliau suradau "dūzior" (12 val.). Kai prieš tai, sukeldama mesjė registratoriui nerimą, pasakiau, kad Leopoldas nevalgė "diozior" (2 val.), tada pasitaisiau į "dizior" (10 val.) ir galiausiai pasiūliau trečią, teisingą variantą - "dūzior". Šiaip ne taip.

Na,  tada registratorius mūsų Lambiką pasvėrė, pakalbino jį ir girdamas, kad Leopoldas tikras katinas gražuolis, nunešė veterinarui. Mums gi liepė ateit Leopoldo atsiimto apie penktą valandą vakare.

Į kliniką prisistatėm net kiek anksčiau. Užėjom pas katinėlį operavusį veterinarą, kuris patikino, kad Leopoldo operacija praėjo sėkmingai, kad Leopoldas (aš čia ne šiaip pabrėžtinai vadinu katiną vardu - taip jį vadina visa klinika) vos tik atsigavęs po narkozės puolė savo narvelyje krutėti, bruzdėti ir visaip kitaip krebždėti. Ant tų žodžių šaunusis Leopodas paleido stresinio šlapimo srovę (net neįsivaizduoju kur jis buvo tiek sukaupęs skysčio, jei jau metu buvo nelakęs jau beveik parą). Veterinaras visą tą "pipy" reikalą mikliai sutvarkė, pareklamavo klinikos pardavinėjama ėdalą katėms, papasakojo apie kastruotų katinų mitybą, sumažėjusį aktyvumą ir pan., padovanojo maišelį reklaminio ėdalo "for young castrated male cats" ir išrašė namo. Pavijimui pridūrė, kad nepamirštumėm už trijų savaičių atvežti Leopoldo pakartotiniams skiepams ir palinkėjo mums ir Leopoldui gražaus ilgojo savaitgalio.

Dar beeidami į kliniką buvom sukirtę su Nerijum lažybų, dėl operacijos kainos. Nerijus sakė, kad kainuos apie 230 Eur, o aš pasilikau prie kuklesnio spėjimo - 175 Eur. Tad mūsų nuostaba, kai registratorė padavė sąskaitą ir pasakė, kad turime sumokėti 71,90 Eur, buvo begalinė ir atitinkamas palengvėjimas turėjo būti aiškiai  perskaitomas mūsų veiduose.


Lambikas po operacijos atsigavo per parą (tą laiką jis daugiausia snaudė, šiek tiek palakdavo vandens ir užkrisdavo vieną kitą trupinėlį). O praėjus trim parom lakstė po namus kaip kumelaitis, miaukė linksmas miaukseles ir šiaip, buvo gana žaismingai nusiteikęs. Tik ant palangės ar radiatoriaus jam nelabai sekėsi užšokti, matyt dar maudė operuotą pauodegį. Na, bet šiandien, neskaitant nespėjusio ataugti kailio lopinėlio, nė ženklo patirto streso ir operacijos. Vat, šiandien ryte jis mane pasitiko tupėdamas ant šaldytuvo, kuris pas mus yra ganėtinai aukštas - aš ir su kopetėlėm nepilnai pasiekiu jo viršų nuvalyti. Ėda katinas taip pat normaliai - vieną dieną daugiau, kitą mažiau, vakarais laksto paskui projektuojamą pelę ir su pasimėgavimo taršo mano bobutės jam surištą baltą pelytę. Atrodo, kad viskas einasi gerai.

Trumpiau tariant, veterinarijos klinika "Champ du Roi", jos personalas ir požiūris į pacientus - gyvūnus, paliko didžiai teigiamą įspūdį. Klinikoje dirbantys specialistai atidūs ir geranoriški, ką liudija ir laukiamajame išsirikiavę kačių, šunų, vėžlių ir mikimauzų savininkai. Gaila buvo vienos pagyvenusios poros, kuri, palikusi šunelį operuoti, išėjo ašarodama... Žinau šitą jausmą...

* * * * * * * * * * * * *
Kažkada seniai turėjome (mano tėvai, brolis ir aš) grakščią Siamo katę. Tiksliau katytę, kuri su didžiausiu entuziazmu kedeno mamos gėles, miegojo įsirausus po brolio antklode, naktimis skrebendavo ant sienos kabantį mano kalendorių ir atkakliai laipiojo tėčiu per galvą. Tėtis pradžioje sakė, kad tokios elgesio nekęs, bet vėliau susitaikė, kad kažką pakeisti jis bejėgis. Visų išdaigų ir įpročių neaprašysi. Juoko turėdavom, kai ji atsistojus ant dviejų kojų striksendavo mamai iš paskos arba imdavo alpėti vien užuodus šviežią žuvį. Nedaugžodžiaudama sakau, kad pilnateisiu mūsų šeimos nariu ji tapo greičiau, nes mes ją prisijaukinom.

Vieną ankstų pavasario rytą pabudau nuo didžiulio noro žvilgterėti pro langą žemyn (gyvenom mes trečiam aukšte). Ir tai ką pamačiau - man atėmė žadą - apačioje tupėjo mūsų katė ir užvertus galvą žiūrėjo tiesiai man į akis... Nepamenu kaip išnirau iš pižamos ir užsimetus drabužius atsidūriau šalia namo buvusiam gėlyne. Išsigandusią ir susižeidusią katę teko vaikytis palei visą namo ilgį ir galiausiai lįsti po laiptais į benamių gyvūnų gūžtas, iš kurių ir išsitraukiau savo katę.

Parsinešus gyvūnėlį namo - apžiūrėjau. Nepastebėjau jokių sužeidimų, tik iš to, kaip katytė tepeno, supratau, kad krisdama pro langą ji susižeidė priekinę letenėlę... Sulaukiau grįžtančių tėvų, paieškojom veterinaro, bet tuo metu niekas sekmadieniais nedirbo arba tiesiog apie tai mes nieko nežinojom. Šiaip ne taip sulaukėm pirmadienio ir iš pat ankstaus ryto nuvežėm gyvūnėlį į Veterinarijos akademijos klinikas. Ten mus priėmė apyjaunis chirurgas, kuris pačiupo pasišiaušusią katę už pakarpos ir įbruko į narvą. Nekantriai išklausė nelaimingo nutikimo istoriją ir liepė vakare atvažiuoti pasiimt "sutvarkyto" gyvūno. Atvažiavę gavom katytę su sugipsuota koja. Buvo taip ramu pasidarę - juk specialistas apžiūrėjo ir sutvarkė - vadinasi išsigydysim lūžį ir vėl smagiai ir laimingai gyvensim.

Aišku katelė po operacijos gana sunkiai gaivaliojosi - vėmė, o paeiti trukdė gipsas, todėl mes ją visi pakaitom nešiojom iki tualeto, iki dubenėlio su vandeniu ir atgal į jos pasirinktą guolį. Ryte išbėgau į paskaitas, o grįžus radau katę be ...gipso. Iš darbo paskambinusi mama papasakojo, kad nuo gipso katei pradėjo kaisti ir tinti letenėlė (na, kaip ir žmogui, jei kam yra tekęs tikro pilno gipso malonumas - žinote apie ką aš kalbu) - kas dabar pasakys, ar gipsas buvo tinkamai uždėtas? Vargšas gyvūnas beveik neteko proto (o juk katės labai kantrios...) - sutelkęs jėgas ėmė šokinėti į viršų ir savo svoriu bandyti suskaldyti letenėlę įkalinusį tvarstį. Tam nepavykus - ėmė graužti dantimis, kurių kelis išsilaužė... Visa laimė, kad tuo metu tėvai dar nebuvo išėję į darbus. Mama bandė suturėti besižalojančią katę, pastaroji jai iki pat kaulo perkando pirštą, iš kurio pasipylė upeliai kraujo, o jautimai į jį grįžo praėjus geram pusmečiui. Gelbėdamas mama ir katę tėtis čiupo po ranka buvusį bebro kailį, į jį suvyniojo paklaikusią katytę ir nežinau-net-kuo sėkmingai nuėmė baisųjį gipsą...

Aš, sužinojusi istoriją, - už katės, į taksi ir vėl atsidūriau prie katytę operavusio veterinaro kabineto durų. Jis vėl mus priėmė, nukirpo kabančias išlaužtas iltis ir pajuokavo, kad nieko tokio dėl to gipso, tik kad kreivai suaugs letena ir katė negalės dalyvauti parodose (kas jam sakė, kad ji išvis ruošiasi tose parodose dalyvauti?!). Viskas. Paleido ir mudvi grįžom namo.

Atrodytų, kad pagaliau viskas turėjo po truputį stoti į savo vėžes: katei - kreivai suaugti letenėlė, mamai - pirštas, visiems likusiems - širdis, bet ...rytojaus dieną katę pradėjo paralyžiuoti. Ji nebepajėgė valdyti užpakalinės kūno dalies, bet vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi nušliaužti iki savo tualeto. Paralyžius pastebimai sparčiai progresavo. Verkdama aš ją visą naktį pranešiojau ant rankų... Atsiprašinėjau, apgailestavau, guodžiau, o ji tyliai kentėjo savo paskutines valandas. Drauge tyliai nemiegojo ir visa šeima. Ryte atlikau paskutinę savo pareigą - nunešiau mūsų katę pas kaimynystėje dirbusius jaunus veterinarus užmigdyti... Jie gyvūnėlį apžiūrėjo, dar bandė pastatyti ant kojyčių, bet iš jų veidų ir balsų supratau, kad mūsų katytės padėtis beviltiška. Nešdama uždegtą krepšį namo pro ašaras nemačiau kelio. Sunkiai besitvardydama iškūkčiojau visą netektį, gailestį, pyktį ir kaltę.

Dar tą patį vakarą tėtis suvystė ją į gabalėlį drobės ir vienas išvežė į Pažaislį pakasti. Mūsų mažą pilkšvą katytę žydromis lyg stiklo karoliukai akimis tėtis užkasė šalia kapinių tvoros ir niekada mums nesakė kur. Kažkaip po vieną ir drauge išliūdėjom skausmingą ir traumuojančią mažojo šeimos nario netektį. Išsilaižėm širdies žaizdas ir susigyvenom su likusiais randais, tačiau iki šiol dar negalim ramiai kalbėti apie beprasmiškas gyvūnėlio kančias. O man ramybės neduoda klausimas, ar veterinaras, žinodamas, kad katė iškrito iš trečio aukšto, turėjo ją peršviesti rentgenu ir nuodugniai apžiūrėti, ar nėra daugiau traumų? Ar jis neturėjo su mumis pasitarti dėl gipsuojamos kojytės, jei tai vėliau pasirodė nebūtina? Ir daugybė kitų klaustukų dėl neišduotų čekių už atsainaus požiūrio į pacientą... Ir tos pašaipos... Prisipažinsiu, buvo kelis kartus kilęs noras nuvažiuoti trečią kartą į kliniką ir tam veterinarui tiesiai į akis išsakyti visus priekaištus, bet susilaikiau. Gal todėl, kad buvau dar labai jauna (dabar netylėčiau), gal todėl, kad smarkiai skaudėjo širdį, o gal todėl, kad tai jau nieko nebūtų pakeitę... Tik vėliau apie tą patį veterinarą Interneto forumuose perskaičiau daugybę panašių atsiliepimų, skundų ir pasibaisėjimų. Nerašysiu nei vardo, nei pavardės, važiuodami į kliniką - paskaitykite atsiliepimus apie joje dirbančius specialistus. O susidūrę su nepaslaugiu ir grubiu veterinaru, pareikalaukite kito specialisto konsultacijos. Dėl viso pikto.

Į Geraardsbergen'ą (flam.) arba Grammont'ą (pranc.) užsukom bėgdami nuo ūkuotų Blakenberge's pakrančių. Užsukom čia tyčia - paragauti varškės pyragaičių tarte au maton arba mattentaart, kurie yra saugomi UNESCO, t.y. nuo 2007 m. Europos Sąjungos yra pripažinti garantuotu tradiciniu gaminiu ir jiems yra suteiktas saugomos geografinės nuorodos ženklas. Pyragaičiai - kaip pyragaičiai, tik gaminami nuo neatmenamų laikų, o seniausias žinomas užrašyta jų receptas datuojamas XVII a.


Anot Marc Declercq "La cuisine traditionnelle belge", "maton" - tai atitinkamu būdu paruošta saldaus pieno varškė, kuria įdaromi tradiciniai pyragaičiai. Senaisiais laikais vėsius ir talpius rūsius, kuriuose galėjo ilgai išlaikyti nesugedusius pieno produktus turėjo tik vienuolynai ir pilyse gyvenę didikai. Skurdžiai gyvenę žemdirbiai apie tokią galimybę tegalėjo pasvajoti. O kadangi suprato, jog svajonėmis sotus nebus, sumąstė kaip pieno produktus išsaugoti šiltuoju būdu.


Nenugriebtas pienas būdavo sumaišomas su pasukomis, užkaitinamas ir nuvarvinamas. Trumpiau tariant - pagaminama saldaus pieno varškė. Tuomet į piestoje sutrintą varškę įberdavo cukraus ir įmušdavo kiaušinių trynių. Šią paruoštą varškės masę dėdavo ant nedidelių tešlos gabalėlių, užspausdavo ir iškepdavo pečiuje. Štai ir pyragėliai, ir būdas ilgiau išlaikyti greitai gendančius pieno produktus. Kad nepagalvotumėte, kad tik gramontiečiai buvo tokie gudrūs, pridursiu, jog toks varškės paruošimo būdas buvo plačiai žinomas ir praktikuojamas Vokietijoje (matte, kasematte) bei šiaurinėje Prancūzijoje (matte, maton). Tik gramontiečiai labiau už visus pamėgo tuos varškės pyragaičius ir kepė juos tol, kol įtikino visą Europos Sąjungą, kad mattentaart ar tarte au maton - yra pats pačiausias tik Grammont'e (Geraardsbergen'e). Ir tikrai, pyragaičiai baisiai skanūs. Paprasti, be didesnių išgalvojimų ir labai varškiniai.


Į Grammont'ą (Geraardsbergen'ą) atvykome sekmadienio pavakarę, tad vos spėjom apsidairyti, kai nebeliko nei vienos dirbančios kepyklėlės... Didžiai nuliūdome, bet nepraradome vilties gauti tai, dėl ko tiek kelio buvom atsibeldę. Ryžtingai apėjom rotušės aikštę ir prisėdom vakarinės saulės apšviestame nedideliame bariuke, kuris pasirodė besąs geriausias dviratininkų baras Europoje (ir pataikyk tu man taip). Baro šeimininkė atnešė mums po puodelį baltos kavos ir po superinį mattentaart'ą. Verta buvo važiuoti ir ieškoti :)

Pyragaičiai buvo populiarūs Geraardsbergen'o (Grammont'o) mieste bei jo apylinkėse jau XVI a. Žinoma, kad mieste veikusi Dievo Motinos ligoninė savo reikmėms nuolatos iš vietinių kepyklų pirkdavo mattentaart'us. Miesto kepėjai jau tada bandė reglamentuoti pyragaičių kepimą ir taip užtikrinti nepriekaištingą jų kokybę. Tad 1665 metais pasirodė pirmasis taisyklių rinkinys, aprašęs kepimą bei naudojamų produktų normas. Vėliau, 1752 m., karalienė Marija Teresė Austrė, tuo metu valdžiusi ir Belgiją, išleido pyragaičių dekretą. Galiausiai, 1978 m. miestelio kepėjai susikaupė ir susibūrė į Geraardsbergen'o kepėjų gildiją, kuri nuo 1980 m. organizuoja kasmetines gerardsbergenietiškų mattentaart'ų šventes.


Pasotinę žingeidumą ir pilvus, užsukom į Šv. Baltramiejaus bažnyčią (eglise Saint-Bartholomeus) - pačiame centrinės aikštės viduryje.



Tikrai nustebino, nes nesitikėjom išvysti tokio turtingo interjero. Neogotikinė, 1880-1896 metais iš plytų ir akmens luitelių sumūryta bažnyčia pastatyta ant gotikinės XIV a. šventovės pamatų. Didžiausios bažnyčios interjero puošmenos: neogotikinis altorius, įkomponuotas tarp kolonomis paremtų šešių arkų, polichrominė sienų tapyba...

























... iš medžio drožtos skulptūros, ant sienų spalvingus atspindžius metantys vitražai, kurių viename pavaiduotas entuziastingas bažnyčios statybų vadovas Luisas su žmona ...



... užveriamas trijų dalių medinis Švč. Mergelės Marijos altorius...



...Kristaus kapo koplyčia...



 ... tradicinė flamiška iš medžio drožtą sakykla.


Bažnyčią supa kelios koplyčios: Šv. Antano iš Padujos, Šv. Andriejaus, Šv. Juozapo, Švč. Dievo Motinos širdies, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Baltramiejaus ir Kristaus kapo. Kiekvienoje jų XIX a. pabaigoje buvo įrengti neogotikiniai altroriai (išskyrus Šv. Andriejaus koplyčia, kurioje stovi barokinis altorius). Bažnyčioje taip pat saugoma nemažai išskirtinės vertės įrangos bei apeiginių indų, kuriuos galite apžiūrėti paspaude šią nuorodą.

Grįžę namo perskaitėm, jog Grammont'as (Geraardsbergen'as) yra vienas seniausių Belgijos miestų, įsteigtų karaliaus Baudouin'o ir vienas iš pirmųjų Vakarų Europos miestų, 1068 gavusiųjų miesto teises.






















Ant upės Dendre krantų įsikūręs Geraardsbergen'as (Grammont'as) taip pat garsėja kasmetine Krakelingenworp švente, kurios metu mėtomi džiūvėsiai. Pagalvojot, kad trenktoki tie miestelėnai, ar ne? Šiek tiek, bet ne visai. Šios šventės metu paminima 1381 metais miestą prispaudusi Enghien'o grafo Walter'io IV apsiaustis. Jos metu badu marinami gyventojai bandė griebtis gudrybės - per miesto sienas išmetė apgultame mieste likusį maistą. Mat taip norėjo priešui įrodyti turį dar pakankamai maisto. Priešingai nei klaipėdiečiams, šis triukas gramontiečiams nepadėjo. Užpuolikai neatsitraukė ir liepos 7 dieną užėmė ir sugriovė miestą, o daugumą jo gyventojų išžudė. 
Geruoju nesibaigė ir grafui. Jį, su savo kariauna betraukiantį prisijungti prie Gentą apgulusios flamų kariuomenės, sučiupo gentiečiai ir gramontiečiai ir nukovė dvikovoje. Štai taip baigė dienas tas blogietis Walter'is IV.

Pasirodo, kad Grammont'as (Geraardsbergen'as) taip pat garsus savo sisiojančio berniuko skulptūrėle, kuri, anot miestelėnų, yra senesnė nei garsiojo Briuselio myžniaus.



Išvažiuodami iš miestelio ant skardžio aptikome restoraną "Belle vue". Tai irgi buvo netikėtas atradimas, kurį įsirašėm į ateities planus, nes patiko saikingas, bet tikrai neprastas meniu. Tarkim, prieš 24 valandas užsakius, galima gauti dviem asmenims skirtą jūros gėrybių rinkinį, susidedantį iš: krevečių, langustų, pusės omaro, karališkojo krabo, vynuoginių sraigių, Gillardeau austrių ir kt. už 94 Eur.






















Arba pasmaguriauti Gillardeau austrėmis Nr. 5 už 26 eurus (12 vnt.), arba už 27 eurus paragauti tik tą dieną turimos šviežios žuvies. Šaunu, ar ne?






















Šiokį tokį nepasitikėjimą kelia panoraminis vaizdas pro restorano langą. Anot P. Jurkevičiaus, toks triukas akims šiek tiek užgožia valgytojo jusles ir norą priekaištauti dėl prastai paruoštų patiekalų. Tačiau drąsina teigiami lankytojų atsiliepimai Tripadvisor'e. Manau, kad surizikuosim.



Na, o pabaigai - šauniųjų mattentaart receptas pagal "La cuisine traditionnelle belge":


Reikiami produktai pyragaičių įdarui:

1 kilogramas saldaus pieno varškės,
8 kiaušiniai,
550 g smulkaus cukraus (varškei),
50 g cukraus (kiaušinių baltymams).

Kaip pasigaminti "maton":

Užvirinti 7 litrus nepasterizuoto šviežio, iš ūkininkų pirkto pieno (varškei gaminti netinka parduodamas buteliuose arba tetra pakuotėse). Pienui užvirus - įpilti 2 litrus šviežių pasukų (vėl gi, recepte nurodoma, kad netinka pirktos parduotuvėje), kurios perkais ir sutrauks pieną. Sutrauktą pieną supilti į sūrmaišį ir pakabinti, kad nuvarvėtų išrūgos. Tiršta, sūrmaišyje likusi masė ir yra saldaus pieno varškė arba "maton". Gautą varškę palikti sūrmaišyje tol, kol ji pasidarys sausa. Sausą varškę pertrinti per tankų sietą arba kelis kartus permalti mėsmale.

Kaip paruošti įdarą:

Atskirti baltymus ir trynius. Trynius išplakti su cukrumi ir sukrėsti į pertrintą varškę. Su 50 g cukraus išplakti kiaušinių baltymus ir atsargiai mentele juos įmaišyti į varškės masę.

Kaip pagaminti "mattentaart":

Į apskritas formeles įkloti nedidelius sluoksniuotos tešlos gabalėlius. Ištempti juos taip, kad uždengtų visą formelės paviršių. Į tešla išklotą formelę įdėti rutuliuką varškės masės ir uždengti jį kitu tešlos lapeliu. Tešlos perteklių apipjauti peiliu. Viršutinį tešlos sluoksnį kraštuose gerai apspaudinėti, kad jis gerai suliptu su apatiniu sluoksniu. Pyragaičio viršų patepti išplaktu kiaušiniu. Pyragaičio viršuje prakirpti nedidelį plyšelį, kad  kepant galėtų pasišalinti viduje susidarę garai ir pyragaičio centre susiformuotų garsioji rozetė - tamsus, apskrudęs ruoželis. Pyragaičius kepti 35 minutes iki 220'C įkaitintoje orkaitėje.


P.S. Greičiausiai, kad mattentaart'us valgė ir Velingtonas su Blucheriu, kai prieš Waterloo mūšį, 1815 m. gegužės 29 d. su kavalerijos būriais buvo apsistoję greta Geraardsbergen'o (Grammont'o). Kažin, kiek pyragaičių galėjo suvalgyti 6000 kavaleristų?

Blakenbergė - vienas iš kurortinių Belgijos miestelių, garsėjantis keturiais dalykais: la Belle Époque  architektūra, 350 m. į jūrą nusidriekusiu molu, skirtu pasivaikščiojimams, gėlių paradu (vyksta paskutinį rugpjūčio sekmadienį) bei smėlio skulptūrų festivaliu (birželio-rugpjūčio mėnesiais).



La Belle Époque stiliaus pastatų Blakenbergėje priskaičiuojama apie 500, tačiau mes juos nusprendėm apžiūrėti kitą kartą, nes tądien buvo baisingas rūkas ir dar baisiau šalta (išvykdami Briuselyje palikome ~20', o išlipę Blakenbergėje radome vos 7-8 laipsniukus), kad ryžomės tik molu nukulniuoti iki aikštelėje įsikūrusios kavinės ir beveik bėgte parspūdinti atgal į automobilį. Brrrr. Brrrr. Brrrr....


Pirmieji Šiaurės jūros malonumas Blakenbergės pakrantėje pradėjo mėgautis Briugės gyventojai, kurie po truputį miestelį pavertė kurortu. Šiandien Blakenbergė yra populiarus pajūrio kurortas ir net retkarčiais yra pravardžiuojama "Bruxelles-sur-mer" (Briuselis prie jūros).


Blakenbergėje galima gana patogiai keliauti pajūrio tramvajumi, kursuojančiu nuo pat Prancūzijos pasienyje įsikūrusios La Panne iki prabangiosios Knokke-Heist, esančios šalia sienos su Nyderlandais.


Vardan įdomumo paminėsiu, kad Blakenbergėje buvo filmuoti šie filmai: "Franz" (1971 m., vaidina Jacques Brel'is ir Barbara), "Isabelle devant le désir" (1975 m., vaidina Anicée Alvina) ir poetų meilės istorija "Rimbaud Verlaine" (Total Eclipse) (1995 m., vaidina Leonardo Di Caprio).


Taigi, greitai nuskutę link molo-promenados aikštelėje įsikūrusios kavinės - lengviau atsikvėpėme, nes vos po poros minučių, praleistų lauke, atkakli kovo žvarbuma ėmė negailestingai skverbtis į užančius, gnaibyti nosis ir drėgnom rankom čiupnoti už kojų. Kaip gi neskuosi nuo tokios?




Apskrito plano pastate įsikūrusi kavinė, šokių salė ir panoraminiais langais įrėmintas lounge baras. Kavinėje užsisakėm po puodelį karštos kakavos, nes nesinorėjo nei skystos arbatos, nei karčios kavos, o tik riebios, šilumos teikiančios kakavos ... 






















...tikriausiai, kad pasidavėm bendram įvaizdžiui - mat, beveik visi kavinės lankytojai iš geltonų puodelių gurkšnojo šiltą šokoladinį gėrimą...



























Ir neapsirikom - net akyse šviesiau pasidarė ir į grįžti per žvarbią jūros promenadą nebebuvo taip baisu. Šiek tiek pagražinus galima sakyti, kad ta kakava sušildė ne tik kūnus, bet ir sielas ;)

Nepaisydami atšiauraus pavasario, apsitūloję poilsiautojai vaikštinėjo pajūriu, bėgiojo paskui gyvenimu patenkintus šunis ir vienas kitam šūkaliojo mums nesuprantamus žodžius. Jei lankydamiesi Blakenbergėje sušalsite - užsukite į ant molo (Zeedijk 215) nutūpusią kavinę.

Tai visai ne koks nors retorinis klausimas ir ne hamletiškas pamąstymas apie vienišumą Briuselyje ir Belgijoje. Visiškai ne tai. Tai apie Sint-Truideno "Chaussée d'Amour" (Luikersteenweg). Pirmą kartą pravažiavom visai netikėtai - vežėm namo mano prancūzų grupiokės Svetlanos draugę namo. Pakeliui ji ir sako - žiūrėkite į kairę ir į dešinę - važiuojam meilės gatve. Iš nuostabos net žandikaulis atvipo - nedideliam Flamų miestelyje mažiau tikėjomės išvysti rausvai apšviestus langus ir juose besiraivančias pusnuoges moteris. Voila, siurprizas. 

Žinojau, bet niekada nesusimąsčiau, kad tikrai prostitucija Belgijoje yra legalizuota. Tačiau įstatymu yra draudžiama steigti viešnamius, suteneriavimas ir prekyba žmonėmis yra baudžiami  laisvės atėmimo bausme iki 15 metų. Na, bet šunys loja, o karavanas eina sau, tad ir nelegaliai įsteigti viešnamiai yra iš dalies toleruojami (tokių esama Antverpene). 70 proc. Belgijoje dirbančių prostitučių yra atvykusios iš Bulgarijos. UNODC Belgiją pripažįsta viena iš galutinių stotelių, kurioje atsiduria prekybos žmonėmis aukos.


Antrą kartą šios gatvelės specialiai ieškojom, nes traukdami iš Maastrichto namo, norėjom nustebinti kelionės kompanionus. Antroji Šv. Velykų diena buvo ištuštinusi vitrinas ir tik viena kita prostitutė tingiai sėdėjo ant kailiais apklostytų kėdžių. Gal ir gerai - visiems turi būti šventės ;)


Savo nuostabai atradau, kad meilės Belgijoje galima rasti ne tik prie Šiaurinės Briuselio stoties, rue d'Aerschot ir mažame Sint-Truideno miestelyje, bet ir Antverpeno Schipperskwartier kvartale, Gento "The Glass Lane" (Vanderdonckt Passage), Oostendės stoties rajone, Charleroi, Lieže, Deinze - Kortrijksesteenweg ir t.t. Trumpiau tariant, kas ieško - tas randa ;)

Pilnos paraštės prisiminimų, kuriais turiu nepamiršti pasidalinti, tačiau taip pat nekantrauju papasakoti ir to, ką įdomaus nužiūrėjau šiam savaitgaliui ir iš ko bandysim sukomponuoti savo poreikių piramidę.

Miegą palikime mūsų žiniai - gimtųjų Plunksnėnų nenukonkuruos joks viešbutis ar kas nors dar. Maitinimosi planuose - vis niekaip neaplankomas "Le Bugatti" - belgų virtuvės restoranas netolimoje mūsų kaimynystėje. Sudomino jis mus savo ekscentrišku eksterjeru bei skelbiamu meniu - tradiciniu belgišku unguriu žalumynuose, jūros liežuviu (nors pastarąjį išsikepam namuose), triušiu, troškintu vyšniniame aluje, waterzooi ir taip toliau - jei susiruošim ten pavakarieniauti - tikrai pateiksiu tinklaraštyje ataskaitą ;)

Kitas planas chuliganas - pusryčiai "Le pein quotidien" arba rytinis pik-nik'as Mont des Arts.


Gera žinia kino mėgėjams. Šią savaite startuoja Andrea Arnold režisuotas filmas "Wuthering heights" ("Vėtrų kalnas") pagal to paties pavadinimo Emily Bronte romaną. Labai palankiai įvertintas mano mėgiamos "Agenda'os" apžvalgininkų. Pasak kurių, A. Arnold sukurta "Vėtrų kalno" interpretacija išsiskiria šiuolaikiškumu ir gaivališku aistrų perteikimu.

Kitos kino alternatyvos - T. Kate režisuotas "Detachment" su A. Bdrody arba P. Siero - "El agua del fin del Mundo".

Savaitgalį prasideda performansų ciklas "Exhibit B". Aštriai ir tiesiai apie kolonizaciją ir jos suformuotus rasistinius stereotipus, iki šiandien tarpstančius mūsų galvose. Brett Bailey sukurtas "Exhibit B" - performansų ciklo dalis, kalbanti apie prancūziško ir belgiško Kongo kolonizaciją bei jos padarinius. Apie žmonių zoologijos sodus pasaulinėse expo parodose. Kiekvienas performansas susideda iš keliolikos ar keliasdešimties gyvųjų paveikslų, kurių kiekvieną vienu metu gali apžiūrėti tik vienas asmuo. Sakyčiau, kad emociškai stipriai įtemptas intymumas ir atviras nusitaikymas tiesiai į žiūrovo sąmonę.

Na, čia - nevisai savaitgalio planas, bet už akių užkliuvęs smagus belgų projektas - "Artotheque de Wolubilis", siūlantis mėnesiui išsinuomoti patinkantį meno kūrinį. Smagu, ar ne?

Ir pagaliau apie tai, kas šį savaitgalį šokdins Briuselį - Fête d'Iris 2012 - Briuselio miesto šventė. Miestelėnams ir miesto svečiams skirti nemokami šeštadienio ir sekmadienio koncertai, pasivaikščiojimas Briuselio regiono parlamente (rue du Lombard), viktorinos ir eisenos. Palais des Sciences (boulevard de l'Empereu) - ateljė, koncertai ir cirko pasirodymai, rue Ravenstein - pasimatymai su Ixelles policininkais ir ugniagesiais bei mokslo eksperimentų studija; Mont des Arts - briuselėnų pik-nik'as (sekmadienį nuo 12 val.)!


Visą savaitgalio programą rasite paspaudę čia.

1886 m. įkurtas restoranėlis (užkandinė) "Le Cirio" - vietinių gyventojų mėgiama vieta elegantiškai siurbtelėti taurę belgiško alaus, puodelį šiltos žolelių arbatos su skanutėliu tarte Tatin ar su šypsena veide sukirsti savaitgalio pietus.



































"Le Cirio" lankėmės kelis kartus ir visuomet rasdavom pilną arba artipilnį pagyvenusių ekscentriškų belgų ir pagyvenusių žaismingų belgių. Žinoma, netrūksta ir mišelinais bei launliplanetais apsiginklavusių turistų, kurie taiko užsisakyti kokią taurę gidų rekomenduojamo belgiško alaus. Manau, kad tai šį tą gero apie restoranėlį sako, ar ne?






















Kaip rašo komentatoriai, šimtas dvidešimt devintus metus skaičiuojantis"Le Cirio" anksčiau buvo populiarus tarp jaunų briuseliečių, kurie čia susitikdavo, susipažindavo, čia skirdavo pasimatymus, kurie neretai baigdavosi ir vedybomis. O tuomet.. jau susituokę jie ir toliau lankydavosi savo mėgstamame restoranėlyje. Tikriausiai ir jų vaikams tai būdavo pirmoji iš aplankytų užkandinių.






















Nors patys čia nieko rimto nevalgėm, tačiau internete skaičiau daugybę gerų atsiliepimų. Mums smagu čia užeiti puodelio kavos ir skanaus tarte Tatin (aš nuo jo tik grietinėlę nukrapštyčiau).






















Taip pat gana dažnai čia atsivedam ir savo svečius - ypač darganotais sezonais čia smagu jaukiai įsikurti padūmavusioje veidrodžių, atlasinų sienų apmušalų ir elegantiškų padavėjų karalystėje.






















Juk tai savotiška kelionė laiku atgal - kaip ir originalius interjerus išsaugojusiuose "A la mort subite" ar "Metropol". Tegu jie ir mėgstami turistų, tegu jie ir pilsto brangų alų bei kepa kiek per brangius pyragaičius - bet malonu atsisėsti tarp veidrodžiais išklijuotų sienų ir įsilieti į nenutrūkstantį tos vietos istorijos srautą.






















Juk ir mūsų pačių atspindžius kas nors čia netyčia užčiuops praėjus metams, dešimčiai ar pusei amžiaus.






















"Le Cirio" įsikūręs visai šalia Biržos - Rue de la Bourse 18. Atviras nuo dešimtos ryto (tad čia puiki vieta vėlyviems savaitgalio pusryčiams) iki vidurnakčio. 


Et, gaila, kad pas mus (turiu mintyje Lietuvą) tokių vietų neišliko. Kas išgyveno sovietmetį, neatlaikė konkurencijos ir žiauraus susidorojimo vėliau. Taip šarminga "Tulpė" virto rūbu parduotuve, o tarpukario elitą menantis "Metropolis" - picerija ir savitarnos valgykla. O juk smagu būtų prisėsti prie Sruogos mėgto staliuko arba pamėgdžiojant kokį nors kitą ekscentrišką intelektualą, užsisakyti grafiniuką degtinėlės. Arba bet ką, pamėgdžiojant bet kurį mūsų garsuolį.


Gal aš kalbu kaip kokia visai kvanktelėjus stagnatorė, nes miestas - gyvas organizmas, kuris turi keistis ir keičiasi, bet taip norėtųsi, kas besikeičiant jo kūnui - veido bruožai liktų pažįstami, o siela - gyva. Nes, kai grįžtu į savo gimtą Kauną ir randu išgriautas Laisvės alėjos sienas, dekonstruotą "Merkurijų" ir palei liepas išdygusius tipinius šviestuvus; kai neberandu "Pieno baro" ir freskomis puoštos vaistinės ... aš jaučiuosi, kad iš manęs yra vagiami mano prisiminimai. O norėtųsi, kad šis bei tas būtų atsparesnis laikui ir mums patiems...

Kurį laiką net nenorėjau prisiminti tos nevykusios vakarienės šv. Bonifacijaus aištėje. 

Grįždami iš Keukenhof'o sodo, pasukom iš kelio ir  link Belgijos nusileidom Nyderlandų pajūriu. Šalies pietvakariuose esanti Zelandijos provincija išsidėsčiusi salose ir keliuose apgraužtuose pusiasaliuose. Provincija įsikūrusi trijų upių -Šeldės, Reino ir Maas - žiotyse.

Sostinė - Middelburgas, kuriame gyvena apie 48 tūkstančiai olandų. Beveik trečdalį Zelandijos teritorijos sudaro vanduo, o didžioji dalis gyvenamų ir dirbamų teritorijų yra žemiau jūros lygio.


Zelandijoje gyvena apie 380 tūkstančių žmonių, tačiau vasaros sezonu šis skaičius išauga dvigubai ar net trigubai, mat į čia esančius paplūdimius suvažiuoja gausybė vokiečių turistų.

Provincijos herbe pavaizduotas iš vandens iki pusės iškilęs liūtas, o šalia, sakyčiau, charakteringas regionui šūkis - "luctor et emergo" (kovoju ir iškylu).


Kovoti Zelandijos provincijai tikrai teko. Pirmiausia - iš jūros atkovoti teritoriją. Tam vietiniai gyventojai statė pylimus, konstravo pompas (žymieji Nyderlandų malūnai!), kasė kanalus, kurias į jūrą grįžtantis vanduo drėkina dirbamus laukus ir pan. Deja, 1953 m. naktį iš sausio 31 į vasario 1 d., kilo smarki audra, kuri pavasarinį potvynį pavertė didele nelaime - 1953-ųjų Šiaurės jūros potvyniu. Per naktį vandens lygis jūroje pakilo 5,6 metro, perlipo apsauginius pylimus ir didžioji dalis Zelandijos atsidūrė po vandeniu. Tą naktį jūra pat pat nepagailėjo Belgijos pajūrio (nukentėjo Ostendė, Knokė bei Antverpenas) ir Didžiosios Britanijos rytinės pakrantės. Taip pat nuskendo nemažai žvejybinių laivelių bei keltas "MVPrincess Victoria" su 133 keleiviais.






















Šį paskutinį iš skaudžių Šiaurės jūros potvynių lydėjo atkaklios ir net herojiškos pastangos išgelbėti nuo pražūties kuo daugiau gyventojų. Groenendijk pylimas (damba) netoli Nieuwerkerk miesto saugojo nuo potvynių daugiau kaip tris milijonus pietų ir šiaurės Nyderlandų gyventojų. Deja dalis šios dambos nebuvo sutvirtinta akmenimis. Savanoriai visą naktį stengėsi sustiprinti kylančio vandens ardomą pylimą, tačiau neatlaikęs vandens slėgio įtvirtinimas suiro ir pradėjo tvindyti polderį. Nevilties apimtas Nieuwerkerk meras įsakė laivo "Twee Gebroeders" ("Du broliai") kapitonui laivą nuvesti tiesiai į plyšį pylime ir taip jį užkimšti. Sėkmės, kapitono drąsos ir mero sumanumo dėka potvynis šiame regione buvo sustabdytas ir išgelbėtas didžiulis skaičius žmonių.
















Tą naktį Nyderlanduose žuvo 1836 žmonės, tarp kurių buvo ir tą naktį gimęs kūdikis (ši informacija paaiškėjo tik 2002 m.). Taip pat prigėrė 30 tūkstančių gyvulių, buvo apgadinti 47 300 pastatų (iš jų - 10 tūkstančių buvo visiškai sunaikinti). Šis potvynis šaliai atnešė 450 milijonų eurų žalos (konvertavus iš tuometinės Nyderlandų valiutos). Didžiojoje Britanijoje žuvo 521 žmonės, Belgijoje - 28.




Nelaimės mąstą padidino tai, kad tuo metu radijo stotys ir net mažesnės oro stebėjimo stotys dirbdavo tik dienos metu. Todėl kilus naktiniam potvyniui, net nebuvo kam ir kaip įspėti pavojingiausioje zonoje gyvenusių žmonių... 













Po šios nelaimės buvo imtasi papildomų saugumo priemonių, įgyvendinti konstrukciniai sprendimai pagal "Delta Works" planą - Reino, Šeldės ir Maas žiotyse įrengta papildomų užtvankų, pylimų, bangolaužių, apsaugų nuo audros ir kt. inžinerinių įtaisų sistema. Šie "Delta Works" buvo pripažinti vienu iš septynių modernaus pasaulio stebuklų. 




Šiandien šis regionas labiau garsėja Zelandijos midijomis, o ne nelaimėmis. Kelionė kilometrais virš plačių vandenų nusidriekusiais tiltais šiek tiek prigniaužia kvapą. Tarp vandenų ir dangaus bei dviejų nutolusių krantų - daugiau nieko nėra, tik siauras betoninio tilto ruoželis, kuriuo, pasitikėdamas inžinierių išmone, rieda nedidelis automobilis.




Susisiekimą su žemynu pagreitina 2002 m. atidarytas Vakarinės Šeldės tunelis. Nebrangus (5 eurai) ir greitas būdas atsidurti kitame upės krante. Tunelio ilgis -  6,6 km. Įlendi dar salose - išlendi prie Terneuzen'o.




































Beje, Naujoji Zelandija pavadinti pagal šią Nyderlandų provinciją.

Šeštadienį ryte, iš vakaro pamokyti veterinarijos klinikos "Champ du Roi" registratorės, pristatėm savo Leopoldą Lambiką I "techninei apžiūrai". Klinikos darbuotojai kalba angliškai, tai prancūziški nesupratimai buvo mikliai pakeisti į angliškus paaiškinimus. Užregistravom katinėlį, pasvėrėm su visu narveliu ir sėdom laukti savo eilės. Drauge su mumis lūkuriavo gražuolis ramus labradoras, maišytos kilmės kieminukas sulopyta letenėle, baltai juodas labai liūdnas šuo, gal dviejų kilogramų svorio vėžlys (nelabai sugalvojau, kaip reikia atpažinti, kad vėžlys blogai jaučiasi), ryžas katinas ir degu. Nors tai jau nelabai genialus pastebėjimas, bet tikrai, pacientai ir juos atlydėję šeimininkai turėjo velnioniško panašumo. Ir pastebimi charakterio bruožai (ramūs, nekantrūs, susirūpinę ir nerimstantys) ir kai kurie išorės bruožai ar net eisenos (įdomu, ką apie mus pasako mūsų tigrinis gyvūnėlis?).


Šeštadienį nuo 10 iki 12 valandos, o darbo dienomis nuo 18 iki 19.30 veterinarijos klinika pacientus priima be išanksinės registracijos, tad šiomis valandomis jų susirenka gana nemažai. Mums savo eilės, kol jaunas veterinaras laukiamąjame paskelbė, kad dabar eilė Leopoldui (nusprendėm nesakyti, kad jis dar ir Lambikas I), teko lukterėti kokį pusvalanduką. Per jį spėjom apžiūrėti besisukiojantį personalą, be perstojo telefonu konsultuojančią registratorę, patalpas (na, kiek jų matėsi) ir susidarėm visai teigiamą įspūdį apie kliniką.


Veterinaras Nicolas, sužinojęs, kad atėjom pasitarti dėl katinėlio kastracijos ir skiepų, paklausinėjo, kuo jis šeriamas, kokio jis amžiaus, ar išeina į lauką, ar nepastebėjm kokių negalavimų, ne-apetitų ir pan. Tuomet patupdėm savo augintinį ant apžiūros stalo. Veterinaras ir sesutis (na, kaip medicinos sesutė, tik vyras) apžiūrėjo Leopoldą: patikrino akytes, ausytes, nosytę, apžiūrėjo dantis ("perfect teeth") ir burnos ertmę. Tada paklausė katiniškos širdelės, pamaigė pilvelį ir kilstelėjęs uodegą apžiūrėjo visas kitas katiniškas grožybes ("c'est parfait!"). O tada jau katinui atėjo eilė sužinoti, kas yra skiepai. Kaip tikras didvyrys (ar bailys) iškentė nė nekrustelėjęs ;)


Vizitas baigėsi trumpa konsultacija, kaip katinėlį išsivežti iš šalies. Pagrindiniai reikalingi trys dalykai: Europasas, čipas ir skiepai. Ir jei gyvūnas per daug nestresuoja, sakė veterinaras, jis gali keliauti kartu su Jumis. Voilia.

























Beje, mus nustebino mūsų katinėlio svoris. Ne toks jau ir mažas - 3,9 kg (!). Čia be narvo. Narvelį paėmė ir pasvėrė po to atskirai :)






















Visas šitas malonumas mums kainavo 67 eurus. 28,60 eurus kainavo konsultacija bei gyvūnėlio apžiūra ir 38,40 eurus - metiniai katino skiepai. O skiepijo dvejais skiepais: feligen CRP (nuo kačių kalicivirozės, kačių virusinio rinotracheito, kačių panleukopenijos ir pasiutligės) ir leukogen (nuo kačių leukemijos). Gavo mūsų vyrutis skiepų kaip didelis, tad šiandien, kaip ir sakė veterinaras, toks visas mieguistas vartosi ant lovos ir ant grindų, vis bando kaip nors pasikasyti skiepo vietą.


Prisiažinsiu, kad dėl kastracijos jaučiuosi prieš Lambiką kaltą. Puikiai suprantu, kad jos griebiuosi savo, o ne katino gerovei, todėl jau dabar apgailestauju dėl jo patirsiamos baimės, kai teks jį vieną palikti klinikoje ir dėl blogulio, kurį jis jaus atsibudęs iš komos. Taip man ir reikia.






















Jei gyvenate Etterbeek'e ir kartu su Jumis gyvena keturkojis draugužis - esant reikalui apsilankykite "Champ du Roi" veterinarijos klinikoje, įsikūrusioje 145, rue Champ du Roi. Čia taip pat prekiaujama naminiams gyvūnams skirtu ėdesiu bei medikamentais.

Foto iš http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   
























Naujienos Briuselyje lenkia viena kitą. Vat, praleidau du "Agenda" numerius - ir galva sukasi nuo būsimų renginių įvairovės. Begarsis britų "Vanish point" tearo spektaklis "Interiors" BOZAR'e, Cy Twombly poezijos skaitymai ten pat, cirko festivalis "Hopla!" Sainte Catherine ir... Brussels Design Market - vintažinė mugė "Tour&Taxis".

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   























Į balandžio 21-22 dienomis vyksiančią jau 13-ąją vintažinio dizaino mugę susirinks svarbiausi Europos sendaikčių pardavėjai ir pirkėjai. Didžiausios Europos pokarinio dizaino mugės lankymas pirmąją dieną mokamas (20 Eur),  mat siekiama geriausius baldus (kaip giriasi pati mugė - supamas Eames (foto žemiau) ir siluetines Panton kėdes, Knoll stalus ir Bertoia foteliukus - jei juos galima taip pavadinti :)) ir dailiausius namų apyvokos daiktelius pirmiausia parodyti profesionalams. Antrąją dieną - įėjimas nemokamas ir vis dar galima rasti smagių lempų, dubenėlių, kėdžių ir suknelių.

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   



Kaip sako organizatoriai, net ir sekmadienį, anksti atsikėlus, galima atrasti Belgijos, Italijos, Šveicarijos, Skandinavijos, Prancūzijos ir net Amerikos dizainerių sukurtų baldų bei keramikos, plastiko, stiklo ar medžio dirbinių.

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/   

























Šeštadienį (21 d.) mugė laukia profesionalių sendaiktininkų  ir tų, kurie sutinka susimokėti 20 eurų už įėjimą. Darbo laikas: nuo 14 iki 18 val.

Sekmadienį (22 d.) - atvira lankytojams diena. Įėjimas, kaip jau minėjau, nemokamas. Darbo laikas: nuo 8 iki 16 val.

Adresas: 86c, Avenue du Port, 1000 Bruxelles

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/  






















Tikrai, kad bandysiu įkišti ten nosį. Ne todėl, kad labai tikiuosi ką nors nustverti, bet vardan smalsumo, nes iki šiol teko lankytis tik blusturgiuose, TROCK'e bei Marolles kvartalo sendaikčių parduotuvėse (nors neabejoju, kad dali jų ir susitemps savo turtą į mugę). Taigi, laukia nauja patirtis :)

Foto iš  http://www.brusselsdesignmarket.be/en/archives/  

Tie, kuriems jau teko lankytis Keukenhof'o soduose, turėtų puikiai prisiminti svaiginantį hiacintų aromatą, tulpių vaivorykštes, nesuvaldomą pagundą pyškint fotoaparatu į kairę ir į dešinę bei apsvaigusius ir išsišiepusius kitų lankytojų veidus. Manau, kad man pritarsite, nėra ko daug aušinti burnos apie tai, ko vis tiek nepavyks nei dorai aprašyti (čia jau reikia gerai išmiklintos meistro plunksnos), nei nupasakoti įvairiais jaustukais ("Oi, kaip gražu! ", "Ach...", "Oi, ten kaip nuostabu!"). Todėl pradžiai dalinuosi keliomis fotografijomis iš parko, o peržvelgę jas - rasite gėlių mozaiką. Neatsilaikiau prieš žiedlapius, praradau saiko jausmą...

Jau bevažiuojant artyn sodų, mus pasitiko spalvingi Olandijos laukai ir naujiems gėlių laukams ruošiami arimai.























O įėjus pro vartus - galva pati apsisuko...



















































Žiedų laukai, šalia kurių galima pasiplaukioti elektriniu laiveliu - sužavėjo. Nebuvau iki tol mačiusi tiek gėlių vienoje vietoje... Fantastika! Ištisi laukai, lyg kokių dekoratyvinių burokų - žvelgi ir vis tiek negali patikėti, kad tai gėlės...
O kai užėjom į orchidėjų oranžeriją...

















































...akys mato, o širdis trokšta visas šias grožybes turėti ir savo namuose. Gal kada nors, kai būsiu karalienė ir galėsi samdyti armiją sodininkų :)















































O štai ir esminis parko vinis - tulpės, hiacintai ir narcizai... pasigrožėkit (ir nesakykit, kad neįspėjau, jog praradau ten saiko jausmą):

Bevartydama šios savaitės "Agenda", aptikau kvietimą prisijungti prie puikaus projekto "Comme chez moi" (liet. "Kaip pas mane"). Kaip teigia savaitraštis, projekto autoriai - belgiškai-austriška pora iš Gento, siūlo belgams praplėsti akiratį ir pažinti kitas pasaulio šalis neiškeliant kojos iš savo valgomojo, o į Belgiją atvykstantiems svečiams - atrasti tradicinę belgų virtuvę ir pajusti šiltą vietinių žmonių svetingumą. Iki šiol novatoriškame projekte dalyvavo Gento, Briugės ir mažesnių flamiškų miestelių gyventojai. Atvykstančius turistus šeimininkai vaišino pusryčiais, pavakariais ar net sočiomis vakarienėmis. Ach, manyčiau, kad turėtų būti baisiai įdomu, nes belgo namų virtuvėj paruošto maisto negautum jokiam restorane, o per vakarienę išgirstų istorijų ir pažintų žmonių - neatrastum jokiame mišelino ar launliplaneto turistiniame gide.

Svarbu paminėti, kad norint tapti svečiu, reikia užsiregistruoti svetainėje, išsirinkti kalendoriuje būsimą ragavimo įvykį arba vaišinantį šeimininką, užpildyti registracijos formą ir sulaukti patvirtinimo. Tuomet - sumokėti atitinkamą mokestį (28 eurus), kurio pusė atitenka vaišinančiam šeimininkui.

Šiuo metu projektas žengia į Briuselį, tad ne už ilgo bus galima įsiprašyti į svečius pas briuselėnus ir paragauti to, ką iš tikrųjų jie valgo, o ne turistinių gidų išreklamuotų bulvyčių, vafliukų ir midijų. Na, nesakau, kad tai nėra belgiški gardumynai. Tiesiog, greičiausiai kasdien belgai jų nepumpsta, o kepasi bulkos prifarširuotas pudingo dešreles, vištos kojas ir paršelio smegenis ;)

Ir dar, galvoju, kad jei ruošiatės lankytis Belgijoje ar čia gyvenate ir nesate baisiai drovūs, o priešingai - atviri naujoms patirtims ir pažintims - registruokitės naminei vakarienei pas vietinius belgus. Na, ir kalbą palavinsit, ir galėsit patikrinti, ar tikrai tie belgai tokie ramūs, kaip sakoma.

foto iš www.flandersnews.bePo atostogų grįžę kolegos ir draugai susiduria su netikėta dilema - kaip parvažiuoti iš oro uosto ar traukinių stoties namo. Arba taksi, arba paslaugos prašyti draugų, arba keliauti pėsčiomis. Nes viešasis transportas streikuoja nuo Šv. Velykų sekmadienio ir, matyt, kad streikas, kuriuo reikalaujama padidinti gatvėse patruliuojančių policininkų skaičių bei kitomis priemonėmis užtikrinti viešojo transporto darbuotojų saugumą, tęsis iki ketvirtadienio. Kas nutiko?

Tikriausiai, jau skaitėte ar girdėjote, kad šeštadienį įvykus lengvojo automobilio ir miesto autobuso avarijai buvo sumuštas į įvykio vietą atvykęs kontrolierius, kuris vėliau ligoninėje mirė. Kaip rašo naujienų svetainė flandersnews.be, avariją padariusio vairuotojo bendrakeleivis, pamatęs, kad MVIB/STIB darbuotojas fotografuoja įvykio vietą ir incidentą sukėlusį automobilį, išlipo ir trenkė kontrolieriui. Anot įtariamojo, jis darbuotojo neketino nužudyti, tenorėjo... trinktelėti. Įtariamieji iš įvykio vietos pasišalino, bet dar tą patį šeštadienį nesipriešindami pasidavė policijai.

Spauda rašė, kad vairuotojas ir jo bendrakeleivis buvo žinomi teisėsaugos pareigūnams dėl prekybos narkotikais, tačiau vėliau prokuroras šiuos teiginius paneigė. Nepaisant to, nenutyla spekuliacijos, kad  įtariamieji automobilyje galėję vežti narkotinių medžiagų. Taip pat pažymima, kad kontrolierių nužudęs 28 metų jaunuolis su automobilį vairavusiu draugu naktį girtavo ir avariją sukėlė būdami neblaivūs.

Žiauru, graudu ir beprasmiška, tačiau panašūs įvykiai viešajame Belgijos sostinės transporte - bjauri ir liūdna kasdienybė. Tiesa, dažniausiai jie nesibaigia mirtimi... Kiekvieną išpuolį prieš metro, autobusų ar tramvajų vairuotojus, kontrolierius ir kitus sistemos darbuotojus lydi viešojo transporto streikai, vienai dienai paralyžiuojantys Briuselio gyvenimą. Sutapimas ar tendencija, tačiau pirmadienį iš Antverpeno į Charleroi vykusiame keleiviniame traukinyje buvo sužeista inspektorė, tikrinusi keleivių bilietus.

Baisu, kol nepasižiūri statistikos. Neseniai eurostatas paskelbė, kad Briuselis yra penktoje vietoje tarp pavojingiausių ES sostinių. Čia 100 000 gyventojų tenka po 3,09 žmogžudystes. Nuskambėjo nejaukiai kol nepažiūrėjom, kas šioje eilėje pirmauja. Spėkit, kas. Taip, būtent, pirmoje, vietoje, beveik dvigubai aplenkdamas Briuselį, puikuojasi Vilnius (7,9 žmogžudystės 100 000 gyventojų), mūsų numylėta sostinė. Po jos rikuojasi Talinas (6,03), Liuksemburgas (4,24) ir Amsterdamas (3,65). Tad pagalvojom, kad šiaip ar taip, čia gyvenam daugiau kaip du kartus saugiau, nei Vilniuj. Ar tai nėra gera priežastis ramiai miegot? Saugiausia ES sostinė - Malta.

Pabaigai dar paminėsiu, kad bendras žmogžudysčių lygis Belgijoje yra 1,87 nusikaltimų 100 000 gyventojų, kuris ūgtelėjo 2% nuo 2007 iki 2009 metų. Įdomu kodėl.

P.S. Susiduriantiems su judėjimo po miestą sunkumais rekomenduojama pasinaudoti taksi paslaugomis, pasidomėti tarpmiestinių traukinių ir autobusų maršrutais. Taip galima nukeliauti nuo Gade du Midi iki Schumann'o stoties, iki Gade du Nord ir pan. Nepavydžių tiems, kas važiuos į oro uostą - taksi paslauga nuo Eurorajono iki Zaventemo atsieis apie 30-40 eurų.